Ar pakilti iš pelenų, ar ne?

Mieli šio puslapio lankytojai, tiek užklydę tyčia, tiek netyčia, tiek atvesdinti prievarta (googlė ir pan.), tiek savo noru su didžiausiu džiaugsmu surinkę OTF savo naršyklės lange: ar reikia pritaikyti elektrošoko terapiją šiam tinklaraščiui ir atgaivinti?

Šis didis klausimas iškilo iš, atrodo, užverstos knygos gelmių tuomet, kai pažvelgiau į jos vartymo (t.y. lankomumo) statistiką po apsilankymo pas Pinkcity.lt. Archyvuose dūlintys puslapiai susilaukia tipiškai nuo 25 iki 150 kasdienių lankytojų, kiekvieno tylos mėnesio “apyvarta” siekia nuo maždaug 550 iki 1200 (paspaudimų? lankytojų? Nežinau, ką ten WordPress statistikos pateikia, gal ir visus paieškos robotų vizitus įskaičiuoja).

Taigi, kas netingim, paliekam komentarą šiame įraše apie prisikėlimo galimybę. Kitų metų sausio pirmąją priimsiu sprendimą.

Bandymas pagerinti atmintį ir skausmingos pasekmės

Sveiki, blogo skaitytojai ir netyčia čia užklydę. Prieš keletą mėnesių netikėtai nutrūko mano atminties gerinimo eksperimentas. Iš tiesų, neįvertinau vieno dalyko, kuris man daug kainavo tiek finansiškai, tiek nedarbingumo ir reabilitacinio laikotarpio prasme. Nepaisant to, kad visur deklaruojama apie teišnaudojamus maždaug 9-10% žmogaus smegenų pajėgumo, pasirodo, bandymai pasitelkti likusius 90% smegenų, tame tarpe ir išnaudoti papildomas atminties galimybes gali turėti skaudžias pasekmes — žmogaus smegenys nepasiruošę sugeneruoti tiek tarpneuroninių elektros impulsų, kad pakaktų užtikrinti kokybišką tarpneuroninį signalą ir perduoti pilną informaciją, o ne jos nuotrupas vienu metu daugiau nei ~10% galimų jungčių. Pasekmės būna panašios į saulės smūgio pasekmes:

Saulės smūgis ištinka perkaitinus galvą, ypač viršugalvį, kai pažeidžiami smegenų centrai. Žmogui svaigsta galva, padažnėja pulsas, sutrinka kvėpavimas, kartais vemiama.
Pirmiausia pajuntamas silpnumas, svaigulys. Skauda galvą, kojas, nugarą, spengia akyse, pykina, aptemsta akys, trūksta oro, smarkiau plaka širdis, labai norisi gerti. Vėliau nukentėjusiojo veidas pamėlynuoja, dar labiau padažnėja kvėpavimas (iki 60-70 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę), netenkama sąmonės, gali prasidėti traukuliai, aptemti sąmonė. Kūno temperatūra pakyla iki 41-42 laipsnių C.Vėliau gali visiškai sutrikti kvėpavimas, širdies veikla.

Taigi, vieną vakarą grįžau namo po darbų, atlikau keletą atminties gerinimo pratimų, ir… atsibudau ligoninėje… Ten gulėjau daugiau nei pusantro mėnesio prijungtas prie visokių kardiografų, lašelinių ir magnetinio rezonanso metodu veikiančių smegenų tyrimų aparatų. Pasirodo, mane rado be sąmonės gulintį ant sofos ir šalia padėtą kompiuterį. Laimei, (ačiū greitai sureagavusiems reanimacijos darbuotojams ir tuščioms naktinio Vilniaus gatvėms) greitoji atlėkė pačiu laiku, ir suspėjo mane pristatyti visiems daktarams ir “prikelti” antram gyvenimui. O šiandien — šventė. Popiet pagaliau buvau išleistas gydytis ambulatoriškai. Po ilgos pertraukos vėl paėmiau kompiuterį į rankas (ligoninėje komp. technika mano palatoje naudotis buvo uždrausta dėl jautrios elektromagnetiniams triukšmams tyrimų technikos). Ooooo, koks seniai nepatirtas jausmas… :-) Pirštai dar pinasi, bet rodos lietuvių kalbos žinių nepamiršau. Sunkoka judinti galūnes, tad šiandien daug neprirašysiu. Detales paliksiu kitam kartui. Einu jau miegoti (prirašė po 12-14 valandų per parą miego, kaip mažam vaikui — 8-10 valandų naktį, ir 4 popietės, atgauti jėgoms ir sureguliuoti protinę veiklą).
Va taip būna kartais gyvenime. Tikiuosi, pirmą ir paskutinį kartą tokioje ar panašioje situacijoje atsidūriau…