Štai euforiškai įžengėme į 2008-uosius. Šiandien, atrodo, visi pradeda atsigauti po įtempto trijų dienų šventimo, vėl atsidarė didieji prekybos centrai, įstaigos, o studentai pradėjo minti universitetų slenksčius, stengdamiesi nepavėluoti į pirmuosius šių metų egzaminus. Verslo žinių dienraštis gražiai apžvelgė praėjusius metus, įvardindamas svarbiausius metų įvykius (pirma dalis ir antra dalis). O kuo pasitiko mus šie metai? Sniegu, šaltuku, nemažai alkoholio suvartojusia liaudimi, daugybe autoįvykių ir smulkių chuliganizmo atvejų. Tai kažkam bokalu į akį davė, tai petardą į kaktą paleido. Tyčia ar netyčia — kažin ar paaiškės. Žinoma, nepasakysi liaudžiai, kad sėdėtų visi namuose it eilinį vakarą prie puodo bulvių, kiaulienos kepsnio ar televizoriaus, tačiau paskutiniu metu žodis “valstybinė šventė” vis dažniau asocijuojasi būtent su negatyviais dalykais, o ne šventine nuotaika, laimingais veidais ir šiltomis širdimis, besidžiaugiančiomis laisva diena. Kaip populiarioje populiaraus alaus reklamoje, paklausiu ir aš: gal laikas keistis?
Sakoma, jei nori pakeisti kitus, pirmiausia keiskis pats. Seni ir protingi žodžiai. Jei ilgą laiką į kokį nors reiškinį žiūri su tam tikra nuostata, sveika vieną kartą pažvelgti visai kitu kampu. Tuomet tas pats reiškinys įgaus naują prasmę. Iki tol nematytą ir neapčiuoptą. O kai tai pasikartoja ne vieną kartą, tačiau nuolatos — suvoki ir vieną pagrindinių NLP teiginių “žemėlapis nėra teritorija“. Kiekvienas turime savo unikalų pasaulio supratimą, požiūrį į aplinką. Žemėlapį. Į tuos pačius reiškinius žiūrime skirtingai. Žinoma, galima ilgai diskutuoti, ar visuotinis šio teiginio pripažinimas nepaverstų žmonių mechanotronais, nes į viską būtų galima žvelgti visapusiškai, ir kiekvienas būtume teisus, kad ir kokią nuomonę turėtume. O iš tiesų, mes neturėtume jokios nuomonės. Jei leistume mus užvaldyti teiginiams “nėra vienos teisybės”, “dėl skonio nesiginčijama”, “kiekvienas turi savo nuomonę” ir panašiai, tiesiog nebeturėtume savęs. Tai būtų betikslis reikalas. Kam turėti savo nuomonę, jei ji yra teisinga lygiai taip pat, kaip ir tavo kaimyno nuomonė? Kaip ir benamio, sėdinčio šiukšlyne ir ieškančio iki galo nesudegintų nuorūkų? Kodėl aš turiu vadinti save dešiniųjų pažiūrų, jei pripažįstu, kad kairiųjų pažiūros yra teisingos? Pasaulio lauktų stagnacija.
Gerai, vadinasi, iki tiek keistis nereikėtų. Per daug radikalu ir, tikėtina, kenksminga visuotinės populiacijos ir pasaulio tobulėjimo prasme. O kiek galima? Tarp mano mėgstamų lankytis vietų yra ir “delfis“. Ten kartais užtinku gan įdomių rašinių. Štai kelių straipsnelių apie pokyčius esmė.
“Pasižadėkime po Naujųjų gyventi kitaip“. Originalus straipsnis publikuotas “Valstiečių laikraštyje” (autorius Albinas Čaplikas). Trumpai: daug kas, artėjant metų pabaigai, ima svarstyti, ką nuveiks kitąmet. Ką darys, ko nedarys, ką darys kitaip. Tik… Naujieji ateina, įsibėgėja, ir žiū — jau kiti metai ant nosies kabo kaip varveklis ant stogo. Straipsnio pabaigoje — moralas: jei kyla mintis kažką daryti, darykit nieko nelaukdami. Kitaip pensijoje su nostalgija pažvelgsite į krūvą neperskaitytų knygų, neskubėdamas nuvalysite nuo jų dulkes… Prisiminsite, kaip jaunystėje laukėte pensijos tam, kad galėtumėte visą laiką skirti skaitymui, ir… išeisite į daržą pomidorų laistyti, po to — sodan obelų genėti, o vėliau, vakare, įsijungsite TV ir patrauksite lovon. Kitą dieną, pažvelgęs į knygas, pagalvosite: gal geriau knygas padovanoti tam, kas mėgsta skaityti… Tad ženkime pirmą žingsnį nedidelių pokyčių link jau šiandien. Tuo labiau, kad dabar geras metas — nauji metai.
Kitas rašinys. “Pradėsiu nuo pirmadienio…“. Autorius — psichologas Olegas Lapinas. Nors iš komentarų po O.L. straipsniu paskutiniu metu (ar paskutiniais metais) jaučiasi šioks toks nusivylimas “supopsėjusiu Lapinu”, tačiau straipsniuose tebėra minčių, kurios daugiau ar mažiau įdomios bei vertos dėmesio. Trumpai: visų pirma, reikia žinoti ne tik ko nori, bet ir kodėl nori. Gal kažko nori tik todėl, kad tą turi aplinkiniai. Arba jie irgi nori turėti. Populiaru. Noriu namo, noriu Ferrari, noriu milijono eurų sąskaitoje, noriu sulieknėti, noriu sportuoti, noriu į kiną, noriu gero vyro/žmonos ir paklusnių vaikų… Noriu, noriu, noriu. O aš nenoriu Ferrari. Kažkodėl įtariu, kad jo KASKO draudimas ir eksploatacijos išlaidos net ir važinėjant tik kartą į mėnesį, į parodomuosius šou, viršytų mano pajamas. Abejoju, kad honorarai padengtų nors pusę šių išlaidų. Bet tiek to, palikime tai nuošalyje. Yra tame straipsnyje ir įdomesnių dalykų. Pavyzdžiui, faktas, kad daug norų (gal reikėtų sakytų įtakotų norų, arba, kaip Lapinas vadina, “psichologinio autoportreto sukurtos programos”) yra kilę iš aplinkos ir kultūros. Ir jų mes pradėsime siekti “nuo rytojaus”, “nuo kitų metų” ar “nuo ateinančio pirmadienio”. Nes nelabai norime tai daryti dabar. Visai netrokštame. Stabtelėkim. Iš tiesų, tai tikriausiai nėra Jūsų norai. Nes jei norite į tualetą ar valgyti, nesakote “rytoj”. O štai noriu įgyti magistro laipsnį, tačiau diplominį darbą rašyti pradėsiu rytoj. Bet jei norite bloginti — sėdate, ir bloginate. Išvada: jei tikrai norime kažko iš vidaus, to neatidėliojame. Darome tai, nes patinka, teikia džiaugsmo ir malonumo. O kai darome tai, kas patinka, net nemąstome apie pokyčius, kuriuos tie darbai atneš, net apie pačius darbus. Jų neplanuojame, todėl ir nebūna “rytoj”. Tai labai gerai matosi vaikų elgesyje. Juos, žinoma, taip pat veikia aplinka, ir kartais sunku atskirti, kur vaiko noras iš vidaus, o kur — tik įteigta vertybė, kurią dar galima “išmušti” (Įsivaizduojamas dialogas: Mama, kodėl man neperki meškafono? Juk juos taip reklamuoja, ir mano amžiaus vaikai reklamoje tokie patenkinti! – Mantuk, su meškafonu tu negalėsi naudotis mobiliuoju internetu ir rašyti savo internetinio dienoraščio. Ar tau tikrai jo reikia? Na, bet jei labai nori, tavo Nokia E-61 galėsime pakeisti meškafonu, tačiau atgal — ne, nes Nokią iš karto parduotume. Juk dviejų telefonų nelaikytume? Taigi galvok, kas geriau...). Tačiau ar prisimenate, kaip būdamas mažas, matėte ką nors leidžiantį aitvarus? Lėktuvėlius? Žaidžiantį futbolą, krepšinį ar su lėlėmis? Ir tuomet per dienų dienas kurdavote, spalvindavote įvairius aitvarų ir lėktuvų modelius, siekdamas sukurti tokį AITVARĄ ar REAKTYVINĮ LĖKTUVĄ, kuris būtų “The best“? Miklindavote ranką ir koją, kad būtumėte taikliausias? Siūdavote įmantriausius lėlių drabužėlius, kad lėlė atrodytų gražiausiai? Štai tas užsidegimas ir vedė iš vidaus. O visa, kas nepatikdavo — būdavo palikta šone, kol negrįždavo iš darbo tėvai. Nebent jau nuo pat mažumės turėjote įdiegtą pedantiško tvarkingumo programą. Aš ne. Pas mane gulėdavo išmėtyti po kambarį žaislai. Neplaudavau rankų prieš valgį, o indų — po. Neklodavau lovos (sveika logika: kam kloti lovą, jei vakare vėl į ją gulsiuosi?). Bet vėliau gyvenime ateina laikas, kai tenka daryti ir šiuos darbus. Kodėl? Žinoma, lygiai tiek pat galime nenorėti tvarkytis namų, valyti dulkių nuo stalo ar eiti į darbą. Tačiau darome tai. Noras gyventi civilizuotai, bendrauti su kitais, turėti kuo apsirengti ir pavalgyti, jausti “žemę po kojom” taip, kaip ją sugeba jausti tipiškas žmogus, eiti “koja kojon” su gyvenimu lenkia norą gyventi kaip benamiui ant šiukšlyno. Todėl ir darome tai, kas yra “primesta iš šalies”. O kartais nedarome, bet atidėliojame, laukdami “geresnių laikų” (rytojaus, kitos savaitės, kito mėnesio ar metų).
Dvi stovyklos. Čaplikas vs Lapinas. Pirmasis sako: jei kažko nori, nepradėk kažko daryti “rytoj”. Pradėk dabar. Antrasis: jei kažką atidėlioji, vadinasi to iš tiesų nenori. Tad pagalvok, ar tikrai tai verta daryti.
O kaip manote Jūs? Ar Jums abi nuomonės yra teisingos, ir pripažįstate, kad “nėra vienos tiesos pasaulyje”? O gal tiesiog atėjo laikas keistis?
Štai aš sugalvojau, kad pradėsiu bloginti. Ir bloginu. Ne nuo sausio pirmos, ir ne nuo pirmadienio. Nuo praeito ketvirtadienio. Jau savaitė. Įdomu, dar ilgai?.. ir pačiam įdomu pasidarė — ar tai darau “iš mados”, ar iš vidinio noro?
RSS
